budos mokymų esmė

I dalis

Atvykau čia prieš septynerius metus pakviestas Jurgos (Jurgos Ivanauskaitės). Nebuvau čia septynerius metus. O dabar, kai sugrįžau, tie, kurie tada buvo jauni, - suaugę; tie, kurie buvo suaugę, - paseno. Tai yra nepastovumas. Tačiau esu labai laimingas čia atvykęs ir vėl jus sutikęs. Deja, Jurgos situacija šiuo metu labai sudėtinga. Tai taip pat yra tiesiog nepastovumo apraiška, tačiau man dėl to labai liūdna. Manau, tegalime melstis už ją.

Nėra taip, kad aš turėčiau jums kažką pasakyti, ko jūs nežinote, o aš žinau. Kaip žinote, esu tikras budistas, turiu Rinpočės vardą. Nors sunku pasakyti, ar esu iš tiesų Rinpočė, bet yra aišku, kad esu budistas ir norėčiau jums papasakoti, kaip padaryti jūsų protą laimingą ir kaip įveikti jūsų proto nelaimingumą pagal budizmą.

Visada sakau, kad pirmas dalykas, kurį turime suprasti, - jog esame žmonės. Yra trys žmonių rūšys: aukštesnioji, vidutinė ir žemesnioji. Kuriai iš šių trijų rūšių priklausome mes? Jei esame blogiausios rūšies žmonės, tuomet nė neverta būti žmonėmis. Jei išties norime būti žmonės - turime būti geriausios rūšies. Kokie žmonės yra geriausios rūšies? Svarbiausia, kad žmogus praktikuotų savo religiją, kad ir kurios iš pasaulio tradicijų ji būtų. Net tie, kurie nežino, kaip praktikuoti religiją, gali būti geriausios rūšies žmonės. Taigi kas yra tas geriausios rūšies žmogus? Tai žmogus, kuris padeda kitiems ir nekenkia kitiems. Per visą dieną jo neapleidžia motyvacija padėti ir nekenkti. Net sapnuose jis turi šią motyvaciją.

Turime vadinamąsias penkias neigiamas emocijas: troškimą, pyktį, neišmanymą, puikybę ir pavydą. Jei jums būdingos šios neigiamos emocijos, esate blogas žmogus. Turime visomis išgalėmis stengtis pasiekti, kad šios emocijos išnyktų. Atsikratyti šių penkių neigiamų emocijų yra pagrindinis budizmo tradicijos siekis. Net jei iš šių penkių emocijų mums būdinga tik viena - nesame geriausios rūšies žmonės. Net jei jums nebūdinga nė viena iš likusių keturių emocijų, bet jaučiame pyktį – tai nėra gerai. Pyktis yra tai, kas gali atnešti kančią į daugelio gyvų būtybių sąmonę. Taigi negalime būti geriausios rūšies žmogumi, jei esame pikti.

Visi jūs manote, kad esate geri žmonės, ar ne? Retas iš jūsų mano esąs blogas. Jei manote, kad esate geras, bet patiriate penkias neigiamas emocijas ir paklūstate jų jėgai, nesate geras žmogus.

Šiame pasaulyje yra daug veiklų. Pavyzdžiui, norime atsigerti geros arbatos. Tam, kad jos pasigamintume, būtina aibė sąlygų: reikia rankos, vandens, ugnies, pačios arbatos, puodelio; jei turime visus šiuos dalykus, bet neturime ugnies, negalime pasigaminti geros arbatos. Todėl norėdami tapti geru žmogumi turime tapti buda – pasiekti nušvitimą. Tam, kad pasiektume nušvitimą, turime būti geru žmogumi. O kad būtume geru žmogumi - turime išsivaduoti iš penkių neigiamų emocijų.

Turime pasižiūrėti: ar aš, kaip Lama, ar jūs, čia susirinkusieji, ar mes esame geriausios rūšies žmonės? Labai sunku pasakyti, kad esame, nes penkios neigiamos emocijos mumyse reiškiasi labai stipriai. Todėl jei mes manome ar sakome, kad esame geri žmonės, tai tik dėl mūsų puikybės. Jei neturėtume puikybės, pamatytume, kad iš tiesų nesame geriausios rūšies.

Jei paklausime savęs, ar esame vidutinės rūšies žmonės, jei įsižiūrėsime labai atidžiai, sunku bus save priskirti ir šiai rūšiai. Vidutinės rūšies žmogus nėra nei geras, nei blogas. Pavyzdžiui, jis jaučia pyktį, tačiau turi ir kantrybės. Jis turi labai stiprų ego (self grasping), tačiau drauge jis praktikuoja susitaikymą. Jei šie dalykai jame vienas kitą atsveria - jis yra vidutinės rūšies žmogus. Jis dirba sau, tačiau dirba ir kitiems. Jis turi karaliaus bodhičitą. Karalius mąsto: pirmiausia turiu pats tapti karalius ir įgyti visas galias, o tuomet dirbsiu savo žmonėms. Todėl jei galvojate: „Pirmiausia atsikratysiu savo penkių neigiamų emocijų, o tada dirbsiu kitų labui“, - tai yra vidutinės rūšies žmogaus mąstymas.

Visi mes turime įsivertinti, ar esame geriausios, ar vidutinės rūšies žmonės. Jei matome, kad nepriklausome nei geriausiai, nei vidutinei rūšiai - kurgi mes patenkame? Tuomet esame blogiausios rūšies žmonės. Jei esame gimę žmonėmis ir turime žmogaus kūną, bet mums tenka gyventi ir būti blogiausios rūšies žmonėmis - labai liūdna.

Aš visuomet sakau taip: šiame pasaulyje, ypač čia, Europoje, visuomenė ir technologijos sparčiai tobulėja, tačiau mūsų proto kokybė nuo to, deja, negerėja. Kuo labiau technologijos ir visuomenė tobulėja, tuo daugiau turime problemų. Šie materialiniai pasiekimai negali mūsų problemų išspręsti. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų mes neturėjome tiek mašinų ir technologijų. Visi buvo labai ramūs, ne tokie užsiėmę, visi galėjo būti iš tikrųjų atsipalaidavę. Tuomet mes, žmonės, sukūrėme šias mašinas, kad jos mums tarnautų. Tačiau dabar tai ima kelti didelį pavojų - dabar jau mašinos verčia mus joms tarnauti. Mes nebeturime laiko. Jei per šimtmetį nesugebėjome atpalaiduoti savo proto ir pagerinti jo kokybės, akivaizdu, kad po dešimties ar penkiolikos metų atsidursime labai pavojingoje situacijoje.

Todėl svarbiausia mums – ir jauniems, ir seniems, - kad mūsų protas būtų atsipalaidavęs. Turime tyrinėti: kaip žmogiškos būtybės, turime kūną ir protą. Ar tai yra tas pats, ar tai du skirtingi dalykai? Jei jūsų kūnas ir protas yra tas pats, tuomet kad ir ką darytume, viskas gerai. Tačiau jei protas ir kūnas yra du skirtingi dalykai - turime pamąstyti rimčiau. Pavyzdžiui, kai mirsime, mūsų kūnas – ar jis bus sudegintas, ar užkastas po žeme - išnyks. Bet ar galime padaryti taip, kad išnyktų mūsų protas? Negalime to padaryti. Tai, ką vadiname sąmone, turi atgimti, atrasti naują kūną. Kai kurie žmonės nesutinka su reinkarnacijos - praeitų ir būsimų gyvenimų - idėja. Tačiau budizmas ją pripažįsta. Reinkarnacija iš tiesų egzistuoja. [ ... ]

 

 

 

 

 

 

© Vilniaus m. Tibeto budizmo bendruomenė „Rigdzin Gatsel Ling“