budos mokymų esmė

II dalis

Pirmiausia mums yra labai svarbu suprasti, kad protas ir kūnas yra du skirtingi dalykai. Kūnas yra tai, ką mes be didelių pastangų galime matyti. Bet kur yra protas? Turime ieškoti, kur yra protas. Kai pamanome: „Aš turiu eiti“, neskubėkime paklusti šiai minčiai - paklauskime savęs: „Kas yra tas, kuris nori eiti?“ Tas, kuris mano, kad jis nori eiti, yra „aš“. Kur yra tas „aš“? Labai svarbu šitaip tyrinėti. To, ką vadiname „aš“, turime ieškoti nuo savo plaukų galiukų iki kojų pirštų.

Plaukai yra vadinami plaukais – tai nėra „aš“. Ausys yra vadinamos ausimis - jos irgi nėra „aš“. Jei peržiūrėsime visą savo kūną iš vidaus ir išorės, pamatysime, kad viskas turi savo vardus ir nėra tokios kūno dalies, kuri vadintųsi „aš“. Bet prieš ateinant minčiai „aš turiu eiti“, negalvojome, kad ranka turi eiti, galva turi eiti, akys ar ausys – galvojome: aš turiu eiti. Tas „aš“ – kur tai yra?

Paprastai „aš“ turi daug skirtingų vardų. Jį vadiname „ego“, protu ar sąmone – įvairiai. Kad ir kokį vardą tam „aš“ duotumėme, jo reikšmė visada ta pati, ir kad ir kaip tai pavadintumėme, turime ieškoti, kur tas „aš“ yra. Jeigu randate, kur yra tas „aš“, turite įžiūrėti, suvokti jo spalvą ir formą. Jei tas „aš“ neturi spalvos ir formos – tai yra tuščia, tai iš tiesų nėra „aš“.

Todėl dabar visi turėtume atpalaiduoti savo protą. Pavyzdžiui, dabar jūs galvojate: „Aš klausausi mokymo.“ Kas yra tas, kuris klausosi mokymo? Tai aš. Kur yra tas „aš“? Šitaip reikia tyrinėti.

Ar galime rasti tą „aš“, ar negalime? Jei negalime rasti „aš“ - nepažįstame savęs, nežinome, kas esame. Visi galime manyti: „Aš esu labai protingas“, „Aš daug ką žinau“, „Aš studijavau tokius ir tokius dalykus“. Visi mes turime pasipūtimo, kad šį ką žinome, nors iš tiesų, jei atidžiai pasižiūrėtume, mes net nežinome, kas esame. Todėl visų pirma mums reikia atpažinti save, sužinoti, kas mes esame. Tam turime kaskart, kai prote kyla gerų ar blogų minčių, analizuoti, kas galvoja šias mintis. Tai būtų labai naudinga mūsų protui.

Budizme yra daug įvairių meditacijos rūšių, įvairių dievybių ir mantrų. Jūs visi esate pradedantieji, jeigu aš visa tai jums aiškinčiau, greičiausiai nesuprastumėte. Be to, mes tam neturime laiko. Todėl ketinu pristatyti jums visus šiuos dalykus keliais žodžiais.

Labai koncentruotai bandant pasakyti visų tų metodų esmę: mes turime atpalaiduoti savo protą. Nuraminti ir atpalaiduoti protą moko dviejų rūšių budizmo mokymai: sutra ir tantra. Sutros mokymuose Buda sako, kad turime padėti gyvoms būtybėms ir joms nekenkti. Tantros mokymose Buda sako: „Apskritai nedirbk sau - dirbk tik kitų labui.“ Tas, kas darbuojasi tik kitų labui ir visai nesirūpina savo nauda, privalo būti patenkintas tuo, ką turi, ir būti kantrus, t. y. turėti kantrybės. Šių trijų mano įvardytų dalykų - kaip ieškoti „aš“, pasitenkinimo (contentment) tuo, ką turi, ir kantrybės – esmė yra ta pati. Ji yra tai, kas gali pakeisti mūsų proto nelaimingumą į laimę ir tai, kas labai padeda nuraminti protą.

Budizme yra daug praktikų nuopelnams kaupti. Iš visų šių praktikų pati svarbiausia ir daugiausia nuopelnų „uždirbanti“ yra kantrybės praktika. Kantrybė yra neįkainojama. Kantrybė yra tai, ko negalime gauti iš savo tėvų ar draugų, negalime nusipirkti už pinigus, tai nėra vieta, į kurią galima nueiti. Kantrybės mus moko mūsų priešai - žmonės, kuriuos mėgstame mažiausiai. Todėl jei esate praktikuojantis budistas, manysite, kad šiame pasaulyje geriausi jums yra jūsų priešai.

Kai pajuntate pyktį, labai svarbu iš karto praktikuoti kantrybę. Iš pradžių galite praktikuoti savo šeimoje: pavyzdžiui, su savo žmona ar vyru, - ir jūsų pora taps darnesnė. Jei praktikuosite kantrybę su savo draugais ar kaimynais, taip pat pasijusite laimingesni. Jei atsitiktų taip, kad visas miestas, šalis ar visos šalys pradėtų praktikuoti kantrybę, visame pasaulyje įsivyrautų taika.

Taigi jei norite savo proto būseną pakeisti iš nelaimingos į laimingą, jums reikia kantrybės. Norėdami, kad jūsų laimė didėtų, turite praktikuoti. [ ... ]

Svarbiausia yra visus tuos mokymus, kuriuos čia išgirstate, išlaikyti savo prote. Būkite tikri: kiekvienas, kas praktikuos kantrybę, kad ir kas jis būtų, pelnys neįtemptą, atsipalaidavusį protą.

Kad ir kas mes būtume, ateis akimirka, kai dėl ko nors supyksime. Pajutę pyktį, turėtume suvokti, kad tas žmogus, kurio nemėgstame, kuris mus erzina, iš tiesų yra mums labai svarbus - jis ugdo mūsų kantrybę.

Jeigu supykę taip mąstyti nepajėgiate, tuomet tiesiog pamirškite tą žmogų, kuris sukėlė jums pyktį, tiesiog nesekite paskui pyktį, bet atsigręžkite ir paieškokite, kas yra tas, kuris supyko. Tai „aš“. Tada patyrinėkite, kas tas „aš“. Visur jo ieškokite: galvoje, pilve - visur. Jei nerandate to „aš“, nebegalite pykti. Tačiau prieš tai jūs aiškiai jautėte: „Aš pykstu“. O dabar to „aš“ nėra... Jei teigiate, kad „aš“ nėra, bet „aš pykstu“, - tai tiesiog nelogiška, tai netiesa. Šitaip tik suteikiate sau kančią. Tai taip pat ugdo kantrybę.

Yra daug būdų praktikuoti kantrybę. Yra daug būdų atpalaiduoti protą, neleisti jam sekti visais tais labai įvairiais dalykais, už kurių jis kabinasi, - užuot tai darius - sugrįžti į save ir atsipalaiduoti. [ ... ]

 

 

 

 

 

 

© Vilniaus m. Tibeto budizmo bendruomenė „Rigdzin Gatsel Ling“