budos mokymų esmė

III dalis

Kantrybė ir mano aiškintos praktikos, kaip ieškoti, kur yra „aš“, turi tą pačią esmę – jos atneša protui laimę ir ramybę. Jei tuo pačiu mes gebame praktikuoti dar ir pasitenkinimą tuo, ką turiu, - galime pasiekti labai gero rezultato. Niekas nenorime kentėti, visi norime būti laimingi. Bet nežinome, kur ieškoti galutinės laimės.

Kai ieškome gyvenime laimės, visuomet randame kančią. Taip yra todėl, kad nesame patenkinti tuo, ką turime. Jei galėtume būti 100 proc. patenkinti tuo, ką turime, būtume ir 100 proc. laimingi. Jei būtume visiškai – 100 proc. - laimingi, nepatirtume jokių kančių. Lygiai taip pat: jeigu tai, ką turime (plačiąja prasme), mus tenkina tik 50 proc. - laimingi esame 50 proc. Jei laimingi esame 50 proc. - kitus 50 proc. sudaro kančia. Jei esame visiškai nepatenkinti, esame ir visiškai nelaimingi. O jeigu esame visiškai nelaimingi, vadinasi, visa, ką turime, yra kančia.

Kaip žmogiškoms būtybėms, mums būdingi gebėjimai kalbėti ir suprasti, kas yra pasakyta. Tuo mes skiriamės nuo kitų gyvų būtybių. Ką turime daryti, jei norime laimės? (Jums gali nepatikti tai, ką jums dabar pasakysiu, nes mes visi esame linkę siekti kančios.) Taigi jei norite laimės, turite galvoti taip: „Man nereikia laimės, aš nenoriu būti laimingas.“ Labai sunku pradėti taip galvoti. Taigi jei jums pavyktų save šimtu procentų įtikinti, kad jums nereikia laimės, kad nenorite būti laimingi, - nebepatirsite jokių kančių.

Kaip kančia pas mus ateina? Per tai, kad mums reikia laimės. Kai negauname trokštamos laimės - kenčiame. Jeigu mums nereikia laimės - nėra reikalo ir kentėti. Jei pasieksite tokią būseną, kai visiškai netrokšite laimės, nenorėsite būti laimingi - nebebus kančių. O jeigu nėra kančių, kas tai yra? Tai ir yra laimė.

Kaip matote, laimės nereikia ieškoti. Laimė ateina natūraliai. Deja, mes elgiamės atvirkščiai. Mes nuolat einame ir ieškome kančių - ir tada kenčiame, nesijaučiame laimingi. Ir to nė nesuvokiame. Jeigu mes tai suvoktume, suprastume, kad reikia praktikuoti pasitenkinimą, siekti patenkinto proto būsenos. Nes visi norime laimės ir būtent dėl to visi kenčiame. Bet jei sugebame protą išlaikyti patenkintą... Anglai turi labai gerą posakį: not necessary („nebūtina“). Kad ir ką norėtume pasiekti ar nuveikti, galime sau tarstelėti: „Nebūtina“, – ir protas atsipalaiduoja.

Mums reikia neįsitempusio proto. Mums reikia, kad trejos mūsų durys – kalba, protas ir kūnas - būtų atsipalaidavusios. Jei šios trejos mūsų durys apkrautos darbu, tampame nelaimingi. Tačiau nuolat užimame tas trejas duris - ir 24 valandas per parą esame nelaimingi.

Kiekvienas iš mūsų pats atpalaiduojame savo trejas duris. Niekas mums nesuteiks atsipalaidavimo - turime patys jį sau suteikti. Kai matome, kiek visko aplink yra, mums reikia tiek daug! Pavyzdžiui, turi kas nors gražią mašiną, sakome: „O taip! Ir man tokios reikia.“ Kas nors turi labai gražią draugę, tuoj pamanome: „Aš irgi tokios noriu.“ Kas nors uždirba labai daug pinigų, – aš irgi noriu tiek pinigų...

Taigi problemas mes susikuriame patys. Tokiomis akimirkomis svarbiausia pamanyti: „Nebūtina.“ Mirdami viso to negalėsime pasiimti. Net jei šiame gyvenime pajėgtume gauti tokį namą kaip Baltieji rūmai (JAV), mirties akimirką negalėtume pasiimti net šluotos, kuria tie rūmai šluojami. Net savo kūno, kuriuo mes tiek rūpinamės, kuris mums toks svarbus, negalime pasiimti – negalime pasiimti nė vieno to kūno plauko. O pasiimame mirdami savo gerus ar blogus darbus - karmą, kuri mus seka kaip šėšėlis.

Taigi mums reikia atsipalaidavusio proto. Atpalaiduotas protas nėra užsisklendimas savyje - tai yra kantrybė, atjauta ir pasitenkinimas. Atsipalaiduoti nereiškia trinktelėti sau per galvą kokiu dideliu akmeniu ir apalpti. Kai protas atsipalaiduoja, atrodo kad jūsų širdyje ima šviesti laimės saulė. Ši laimės saulė yra kantrybė ir „aš“ ieškojimas. Tai nėra tik šio susitikimo praktika – turite įsipareigoti tai praktikuoti nuo dabar iki savo mirties.

Didieji į Vakarus atvažiuojantys budizmo meistrai (Sogjalas Rinpočė, Namkhai Norbu Rinpočė...) nuolat moko, kaip atpalaiduoti protą. Lamos mokydami niekada nesako, kad turite eiti į darbą, susirasti žmoną ar pradėti verslą. Sogjalas Rinpočė visuomet sako: jei nemaišai vandens - jis tampa skaidrus, jei nekeiti proto - jis atranda laimę. Paimkime, pavyzdžiui, stiklinę vandens ir įpilkime į ją smėlio. Nuolat ją maišant vanduo bus drumstas. Tačiau palikime stiklinę, visai jos nelieskime – visas smėlis nusės ir vanduo taps visiškai skaidrus.

Taip pat ir mūsų protas. Jis nuolat užkliūva už penkių neigiamų emocijų - dėl to mes galime net išprotėti. Tačiau jei mūsų protas bus atpalaiduotas, jei praktikuosime kantrybę, penkios neigiamos emocijos po truputį išnyks. Tuomet penkių išminčių šviesa taps vis stipresnė ir jūsų širdyje pradės šviesti laimės saulė. Jeigu tai praktikuosime, galime atrasti didį laimės jausmą visam gyvenimui. Tačiau jei nuolat manysime, kad mums vis ko nors reikia, ir be paliovos dėl to nerimausime - niekada nebūsime laimingi.

Dabar šiame pasaulyje technologijos ir visuomenė labai patobulėjo, tad negebėdami būti patenkinti tuo, ką turime, norėsime visko. Bet mes negalime gauti visko. Tuomet jausimės nelaimingi. Galimas ir kitas mąstymo būdas: jeigu mano karma pakankamai gera, kad įgyčiau tuos dalykus, - aš juos gausiu, o jei mano karma ne tokia - net ir labai stengdamasis jų negausiu. Taip mąstydami pasieksime patenkinto proto būseną. Taip mąstydami pasieksime, kad mūsų protas būtų laimingas.

 

 

 

 

 

 

© Vilniaus m. Tibeto budizmo bendruomenė „Rigdzin Gatsel Ling“