Šiuo metu Rigdzin Namkha Gyatso Rinpočė moko pagal Dudžomą Tersarą Šveicarijos „Ewam Rigdzin Sangchen Thegchok Ling“ centre, o dažnai ir kitose Europos vietose (Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Lietuvoje ir t. t.). Tai suteikia neeilinę galimybę šiose šalyse gauti Namkha Rinpočės linijos perdavą.

Vidinei ramybei ir tikram atsipalaidavimui siekti Rinpočė siūlo daugybę meistriškų metodų, atitinkančių kiekvieno individualias galias. Jis trokšta mokyti šventos Dharmos jokių kultūrinių skirtingumų nelaikydamas trukdžiu ir yra pasiryžęs įveikti bet kokias kliūtis realizuodamas savo begalinę atjautą visoms gyvoms būtybėms. Tibeto budizmo bendruomenei „Rigdzin“ didžiulė garbė turėti galimybę gauti mokymus tiesiogiai iš Rigdzin Namkha Gyatso Rinpočės ir dalytis šia galimybe su visais norinčiaisiais.



Namkha Rinpočė – 2008 m. vasaros atsiskyrimas – „Mes visi esame blogi žmonės“



Namkha Rinpočės paskaita „Taika pasaulyje. Nuo ko pradėti“
2015 birželio 15 d.


Budos mokymų esmė

ištrauka iš Rigdzin Namkha Gyatso Rinpočės mokymų 2007 m. sausio 13-14 d. Vilniuje.

Atvykau čia prieš septynerius metus pakviestas Jurgos (Jurgos Ivanauskaitės). Nebuvau čia septynerius metus. O dabar, kai sugrįžau, tie, kurie tada buvo jauni, – suaugę; tie, kurie buvo suaugę, – paseno. Tai yra nepastovumas. Tačiau esu labai laimingas čia atvykęs ir vėl jus sutikęs. Deja, Jurgos situacija šiuo metu labai sudėtinga. Tai taip pat yra tiesiog nepastovumo apraiška, tačiau man dėl to labai liūdna. Manau, tegalime melstis už ją.

Nėra taip, kad aš turėčiau jums kažką pasakyti, ko jūs nežinote, o aš žinau. Kaip žinote, esu tikras budistas, turiu Rinpočės vardą. Nors sunku pasakyti, ar esu iš tiesų Rinpočė, bet yra aišku, kad esu budistas ir norėčiau jums papasakoti, kaip padaryti jūsų protą laimingą ir kaip įveikti jūsų proto nelaimingumą pagal budizmą.

Visada sakau, kad pirmas dalykas, kurį turime suprasti, – jog esame žmonės. Yra trys žmonių rūšys: aukštesnioji, vidutinė ir žemesnioji. Kuriai iš šių trijų rūšių priklausome mes? Jei esame blogiausios rūšies žmonės, tuomet nė neverta būti žmonėmis. Jei išties norime būti žmonės – turime būti geriausios rūšies. Kokie žmonės yra geriausios rūšies? Svarbiausia, kad žmogus praktikuotų savo religiją, kad ir kurios iš pasaulio tradicijų ji būtų. Net tie, kurie nežino, kaip praktikuoti religiją, gali būti geriausios rūšies žmonės. Taigi kas yra tas geriausios rūšies žmogus? Tai žmogus, kuris padeda kitiems ir nekenkia kitiems. Per visą dieną jo neapleidžia motyvacija padėti ir nekenkti. Net sapnuose jis turi šią motyvaciją.

Turime vadinamąsias penkias neigiamas emocijas: troškimą, pyktį, neišmanymą, puikybę ir pavydą. Jei jums būdingos šios neigiamos emocijos, esate blogas žmogus. Turime visomis išgalėmis stengtis pasiekti, kad šios emocijos išnyktų. Atsikratyti šių penkių neigiamų emocijų yra pagrindinis budizmo tradicijos siekis. Net jei iš šių penkių emocijų mums būdinga tik viena – nesame geriausios rūšies žmonės. Net jei jums nebūdinga nė viena iš likusių keturių emocijų, bet jaučiame pyktį – tai nėra gerai. Pyktis yra tai, kas gali atnešti kančią į daugelio gyvų būtybių sąmonę. Taigi negalime būti geriausios rūšies žmogumi, jei esame pikti.

Visi jūs manote, kad esate geri žmonės, ar ne? Retas iš jūsų mano esąs blogas. Jei manote, kad esate geras, bet patiriate penkias neigiamas emocijas ir paklūstate jų jėgai, nesate geras žmogus.

Šiame pasaulyje yra daug veiklų. Pavyzdžiui, norime atsigerti geros arbatos. Tam, kad jos pasigamintume, būtina aibė sąlygų: reikia rankos, vandens, ugnies, pačios arbatos, puodelio; jei turime visus šiuos dalykus, bet neturime ugnies, negalime pasigaminti geros arbatos. Todėl norėdami tapti geru žmogumi turime tapti buda – pasiekti nušvitimą. Tam, kad pasiektume nušvitimą, turime būti geru žmogumi. O kad būtume geru žmogumi – turime išsivaduoti iš penkių neigiamų emocijų.

Turime pasižiūrėti: ar aš, kaip Lama, ar jūs, čia susirinkusieji, ar mes esame geriausios rūšies žmonės? Labai sunku pasakyti, kad esame, nes penkios neigiamos emocijos mumyse reiškiasi labai stipriai. Todėl jei mes manome ar sakome, kad esame geri žmonės, tai tik dėl mūsų puikybės. Jei neturėtume puikybės, pamatytume, kad iš tiesų nesame geriausios rūšies.

Jei paklausime savęs, ar esame vidutinės rūšies žmonės, jei įsižiūrėsime labai atidžiai, sunku bus save priskirti ir šiai rūšiai. Vidutinės rūšies žmogus nėra nei geras, nei blogas. Pavyzdžiui, jis jaučia pyktį, tačiau turi ir kantrybės. Jis turi labai stiprų ego (self grasping), tačiau drauge jis praktikuoja susitaikymą. Jei šie dalykai jame vienas kitą atsveria – jis yra vidutinės rūšies žmogus. Jis dirba sau, tačiau dirba ir kitiems. Jis turi karaliaus bodhičitą. Karalius mąsto: pirmiausia turiu pats tapti karalius ir įgyti visas galias, o tuomet dirbsiu savo žmonėms. Todėl jei galvojate: „Pirmiausia atsikratysiu savo penkių neigiamų emocijų, o tada dirbsiu kitų labui“, – tai yra vidutinės rūšies žmogaus mąstymas.

Visi mes turime įsivertinti, ar esame geriausios, ar vidutinės rūšies žmonės. Jei matome, kad nepriklausome nei geriausiai, nei vidutinei rūšiai – kurgi mes patenkame? Tuomet esame blogiausios rūšies žmonės. Jei esame gimę žmonėmis ir turime žmogaus kūną, bet mums tenka gyventi ir būti blogiausios rūšies žmonėmis – labai liūdna.

Aš visuomet sakau taip: šiame pasaulyje, ypač čia, Europoje, visuomenė ir technologijos sparčiai tobulėja, tačiau mūsų proto kokybė nuo to, deja, negerėja. Kuo labiau technologijos ir visuomenė tobulėja, tuo daugiau turime problemų. Šie materialiniai pasiekimai negali mūsų problemų išspręsti. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų mes neturėjome tiek mašinų ir technologijų. Visi buvo labai ramūs, ne tokie užsiėmę, visi galėjo būti iš tikrųjų atsipalaidavę. Tuomet mes, žmonės, sukūrėme šias mašinas, kad jos mums tarnautų. Tačiau dabar tai ima kelti didelį pavojų – dabar jau mašinos verčia mus joms tarnauti. Mes nebeturime laiko. Jei per šimtmetį nesugebėjome atpalaiduoti savo proto ir pagerinti jo kokybės, akivaizdu, kad po dešimties ar penkiolikos metų atsidursime labai pavojingoje situacijoje.

Todėl svarbiausia mums – ir jauniems, ir seniems, – kad mūsų protas būtų atsipalaidavęs. Turime tyrinėti: kaip žmogiškos būtybės, turime kūną ir protą. Ar tai yra tas pats, ar tai du skirtingi dalykai? Jei jūsų kūnas ir protas yra tas pats, tuomet kad ir ką darytume, viskas gerai. Tačiau jei protas ir kūnas yra du skirtingi dalykai – turime pamąstyti rimčiau. Pavyzdžiui, kai mirsime, mūsų kūnas – ar jis bus sudegintas, ar užkastas po žeme – išnyks. Bet ar galime padaryti taip, kad išnyktų mūsų protas? Negalime to padaryti. Tai, ką vadiname sąmone, turi atgimti, atrasti naują kūną. Kai kurie žmonės nesutinka su reinkarnacijos – praeitų ir būsimų gyvenimų – idėja. Tačiau budizmas ją pripažįsta. Reinkarnacija iš tiesų egzistuoja. [ … ]

Pirmiausia mums yra labai svarbu suprasti, kad protas ir kūnas yra du skirtingi dalykai. Kūnas yra tai, ką mes be didelių pastangų galime matyti. Bet kur yra protas? Turime ieškoti, kur yra protas. Kai pamanome: „Aš turiu eiti“, neskubėkime paklusti šiai minčiai – paklauskime savęs: „Kas yra tas, kuris nori eiti?“ Tas, kuris mano, kad jis nori eiti, yra „aš“. Kur yra tas „aš“? Labai svarbu šitaip tyrinėti. To, ką vadiname „aš“, turime ieškoti nuo savo plaukų galiukų iki kojų pirštų.

Plaukai yra vadinami plaukais – tai nėra „aš“. Ausys yra vadinamos ausimis – jos irgi nėra „aš“. Jei peržiūrėsime visą savo kūną iš vidaus ir išorės, pamatysime, kad viskas turi savo vardus ir nėra tokios kūno dalies, kuri vadintųsi „aš“. Bet prieš ateinant minčiai „aš turiu eiti“, negalvojome, kad ranka turi eiti, galva turi eiti, akys ar ausys – galvojome: aš turiu eiti. Tas „aš“ – kur tai yra?

Paprastai „aš“ turi daug skirtingų vardų. Jį vadiname „ego“, protu ar sąmone – įvairiai. Kad ir kokį vardą tam „aš“ duotumėme, jo reikšmė visada ta pati, ir kad ir kaip tai pavadintumėme, turime ieškoti, kur tas „aš“ yra. Jeigu randate, kur yra tas „aš“, turite įžiūrėti, suvokti jo spalvą ir formą. Jei tas „aš“ neturi spalvos ir formos – tai yra tuščia, tai iš tiesų nėra „aš“.

Todėl dabar visi turėtume atpalaiduoti savo protą. Pavyzdžiui, dabar jūs galvojate: „Aš klausausi mokymo.“ Kas yra tas, kuris klausosi mokymo? Tai aš. Kur yra tas „aš“? Šitaip reikia tyrinėti.

Ar galime rasti tą „aš“, ar negalime? Jei negalime rasti „aš“ – nepažįstame savęs, nežinome, kas esame. Visi galime manyti: „Aš esu labai protingas“, „Aš daug ką žinau“, „Aš studijavau tokius ir tokius dalykus“. Visi mes turime pasipūtimo, kad šį ką žinome, nors iš tiesų, jei atidžiai pasižiūrėtume, mes net nežinome, kas esame. Todėl visų pirma mums reikia atpažinti save, sužinoti, kas mes esame. Tam turime kaskart, kai prote kyla gerų ar blogų minčių, analizuoti, kas galvoja šias mintis. Tai būtų labai naudinga mūsų protui.

Budizme yra daug įvairių meditacijos rūšių, įvairių dievybių ir mantrų. Jūs visi esate pradedantieji, jeigu aš visa tai jums aiškinčiau, greičiausiai nesuprastumėte. Be to, mes tam neturime laiko. Todėl ketinu pristatyti jums visus šiuos dalykus keliais žodžiais.

Labai koncentruotai bandant pasakyti visų tų metodų esmę: mes turime atpalaiduoti savo protą. Nuraminti ir atpalaiduoti protą moko dviejų rūšių budizmo mokymai: sutra ir tantra. Sutros mokymuose Buda sako, kad turime padėti gyvoms būtybėms ir joms nekenkti. Tantros mokymose Buda sako: „Apskritai nedirbk sau – dirbk tik kitų labui.“ Tas, kas darbuojasi tik kitų labui ir visai nesirūpina savo nauda, privalo būti patenkintas tuo, ką turi, ir būti kantrus, t. y. turėti kantrybės. Šių trijų mano įvardytų dalykų – kaip ieškoti „aš“, pasitenkinimo (contentment) tuo, ką turi, ir kantrybės – esmė yra ta pati. Ji yra tai, kas gali pakeisti mūsų proto nelaimingumą į laimę ir tai, kas labai padeda nuraminti protą.

Budizme yra daug praktikų nuopelnams kaupti. Iš visų šių praktikų pati svarbiausia ir daugiausia nuopelnų „uždirbanti“ yra kantrybės praktika. Kantrybė yra neįkainojama. Kantrybė yra tai, ko negalime gauti iš savo tėvų ar draugų, negalime nusipirkti už pinigus, tai nėra vieta, į kurią galima nueiti. Kantrybės mus moko mūsų priešai – žmonės, kuriuos mėgstame mažiausiai. Todėl jei esate praktikuojantis budistas, manysite, kad šiame pasaulyje geriausi jums yra jūsų priešai.

Kai pajuntate pyktį, labai svarbu iš karto praktikuoti kantrybę. Iš pradžių galite praktikuoti savo šeimoje: pavyzdžiui, su savo žmona ar vyru, – ir jūsų pora taps darnesnė. Jei praktikuosite kantrybę su savo draugais ar kaimynais, taip pat pasijusite laimingesni. Jei atsitiktų taip, kad visas miestas, šalis ar visos šalys pradėtų praktikuoti kantrybę, visame pasaulyje įsivyrautų taika.

Taigi jei norite savo proto būseną pakeisti iš nelaimingos į laimingą, jums reikia kantrybės. Norėdami, kad jūsų laimė didėtų, turite praktikuoti. [ … ]

Svarbiausia yra visus tuos mokymus, kuriuos čia išgirstate, išlaikyti savo prote. Būkite tikri: kiekvienas, kas praktikuos kantrybę, kad ir kas jis būtų, pelnys neįtemptą, atsipalaidavusį protą.

Kad ir kas mes būtume, ateis akimirka, kai dėl ko nors supyksime. Pajutę pyktį, turėtume suvokti, kad tas žmogus, kurio nemėgstame, kuris mus erzina, iš tiesų yra mums labai svarbus – jis ugdo mūsų kantrybę.

Jeigu supykę taip mąstyti nepajėgiate, tuomet tiesiog pamirškite tą žmogų, kuris sukėlė jums pyktį, tiesiog nesekite paskui pyktį, bet atsigręžkite ir paieškokite, kas yra tas, kuris supyko. Tai „aš“. Tada patyrinėkite, kas tas „aš“. Visur jo ieškokite: galvoje, pilve – visur. Jei nerandate to „aš“, nebegalite pykti. Tačiau prieš tai jūs aiškiai jautėte: „Aš pykstu“. O dabar to „aš“ nėra… Jei teigiate, kad „aš“ nėra, bet „aš pykstu“, – tai tiesiog nelogiška, tai netiesa. Šitaip tik suteikiate sau kančią. Tai taip pat ugdo kantrybę.

Yra daug būdų praktikuoti kantrybę. Yra daug būdų atpalaiduoti protą, neleisti jam sekti visais tais labai įvairiais dalykais, už kurių jis kabinasi, – užuot tai darius – sugrįžti į save ir atsipalaiduoti. [ … ]

Kantrybė ir mano aiškintos praktikos, kaip ieškoti, kur yra „aš“, turi tą pačią esmę – jos atneša protui laimę ir ramybę. Jei tuo pačiu mes gebame praktikuoti dar ir pasitenkinimą tuo, ką turiu, – galime pasiekti labai gero rezultato. Niekas nenorime kentėti, visi norime būti laimingi. Bet nežinome, kur ieškoti galutinės laimės.

Kai ieškome gyvenime laimės, visuomet randame kančią. Taip yra todėl, kad nesame patenkinti tuo, ką turime. Jei galėtume būti 100 proc. patenkinti tuo, ką turime, būtume ir 100 proc. laimingi. Jei būtume visiškai – 100 proc. – laimingi, nepatirtume jokių kančių. Lygiai taip pat: jeigu tai, ką turime (plačiąja prasme), mus tenkina tik 50 proc. – laimingi esame 50 proc. Jei laimingi esame 50 proc. – kitus 50 proc. sudaro kančia. Jei esame visiškai nepatenkinti, esame ir visiškai nelaimingi. O jeigu esame visiškai nelaimingi, vadinasi, visa, ką turime, yra kančia.

Kaip žmogiškoms būtybėms, mums būdingi gebėjimai kalbėti ir suprasti, kas yra pasakyta. Tuo mes skiriamės nuo kitų gyvų būtybių. Ką turime daryti, jei norime laimės? (Jums gali nepatikti tai, ką jums dabar pasakysiu, nes mes visi esame linkę siekti kančios.) Taigi jei norite laimės, turite galvoti taip: „Man nereikia laimės, aš nenoriu būti laimingas.“ Labai sunku pradėti taip galvoti. Taigi jei jums pavyktų save šimtu procentų įtikinti, kad jums nereikia laimės, kad nenorite būti laimingi, – nebepatirsite jokių kančių.

Kaip kančia pas mus ateina? Per tai, kad mums reikia laimės. Kai negauname trokštamos laimės – kenčiame. Jeigu mums nereikia laimės – nėra reikalo ir kentėti. Jei pasieksite tokią būseną, kai visiškai netrokšite laimės, nenorėsite būti laimingi – nebebus kančių. O jeigu nėra kančių, kas tai yra? Tai ir yra laimė.

Kaip matote, laimės nereikia ieškoti. Laimė ateina natūraliai. Deja, mes elgiamės atvirkščiai. Mes nuolat einame ir ieškome kančių – ir tada kenčiame, nesijaučiame laimingi. Ir to nė nesuvokiame. Jeigu mes tai suvoktume, suprastume, kad reikia praktikuoti pasitenkinimą, siekti patenkinto proto būsenos. Nes visi norime laimės ir būtent dėl to visi kenčiame. Bet jei sugebame protą išlaikyti patenkintą… Anglai turi labai gerą posakį: not necessary („nebūtina“). Kad ir ką norėtume pasiekti ar nuveikti, galime sau tarstelėti: „Nebūtina“, – ir protas atsipalaiduoja.

Mums reikia neįsitempusio proto. Mums reikia, kad trejos mūsų durys – kalba, protas ir kūnas – būtų atsipalaidavusios. Jei šios trejos mūsų durys apkrautos darbu, tampame nelaimingi. Tačiau nuolat užimame tas trejas duris – ir 24 valandas per parą esame nelaimingi.

Kiekvienas iš mūsų pats atpalaiduojame savo trejas duris. Niekas mums nesuteiks atsipalaidavimo – turime patys jį sau suteikti. Kai matome, kiek visko aplink yra, mums reikia tiek daug! Pavyzdžiui, turi kas nors gražią mašiną, sakome: „O taip! Ir man tokios reikia.“ Kas nors turi labai gražią draugę, tuoj pamanome: „Aš irgi tokios noriu.“ Kas nors uždirba labai daug pinigų, – aš irgi noriu tiek pinigų…

Taigi problemas mes susikuriame patys. Tokiomis akimirkomis svarbiausia pamanyti: „Nebūtina.“ Mirdami viso to negalėsime pasiimti. Net jei šiame gyvenime pajėgtume gauti tokį namą kaip Baltieji rūmai (JAV), mirties akimirką negalėtume pasiimti net šluotos, kuria tie rūmai šluojami. Net savo kūno, kuriuo mes tiek rūpinamės, kuris mums toks svarbus, negalime pasiimti – negalime pasiimti nė vieno to kūno plauko. O pasiimame mirdami savo gerus ar blogus darbus – karmą, kuri mus seka kaip šėšėlis.

Taigi mums reikia atsipalaidavusio proto. Atpalaiduotas protas nėra užsisklendimas savyje – tai yra kantrybė, atjauta ir pasitenkinimas. Atsipalaiduoti nereiškia trinktelėti sau per galvą kokiu dideliu akmeniu ir apalpti. Kai protas atsipalaiduoja, atrodo kad jūsų širdyje ima šviesti laimės saulė. Ši laimės saulė yra kantrybė ir „aš“ ieškojimas. Tai nėra tik šio susitikimo praktika – turite įsipareigoti tai praktikuoti nuo dabar iki savo mirties.

Didieji į Vakarus atvažiuojantys budizmo meistrai (Sogjalas Rinpočė, Namkhai Norbu Rinpočė…) nuolat moko, kaip atpalaiduoti protą. Lamos mokydami niekada nesako, kad turite eiti į darbą, susirasti žmoną ar pradėti verslą. Sogjalas Rinpočė visuomet sako: jei nemaišai vandens – jis tampa skaidrus, jei nekeiti proto – jis atranda laimę. Paimkime, pavyzdžiui, stiklinę vandens ir įpilkime į ją smėlio. Nuolat ją maišant vanduo bus drumstas. Tačiau palikime stiklinę, visai jos nelieskime – visas smėlis nusės ir vanduo taps visiškai skaidrus.

Taip pat ir mūsų protas. Jis nuolat užkliūva už penkių neigiamų emocijų – dėl to mes galime net išprotėti. Tačiau jei mūsų protas bus atpalaiduotas, jei praktikuosime kantrybę, penkios neigiamos emocijos po truputį išnyks. Tuomet penkių išminčių šviesa taps vis stipresnė ir jūsų širdyje pradės šviesti laimės saulė. Jeigu tai praktikuosime, galime atrasti didį laimės jausmą visam gyvenimui. Tačiau jei nuolat manysime, kad mums vis ko nors reikia, ir be paliovos dėl to nerimausime – niekada nebūsime laimingi.

Dabar šiame pasaulyje technologijos ir visuomenė labai patobulėjo, tad negebėdami būti patenkinti tuo, ką turime, norėsime visko. Bet mes negalime gauti visko. Tuomet jausimės nelaimingi. Galimas ir kitas mąstymo būdas: jeigu mano karma pakankamai gera, kad įgyčiau tuos dalykus, – aš juos gausiu, o jei mano karma ne tokia – net ir labai stengdamasis jų negausiu. Taip mąstydami pasieksime patenkinto proto būseną. Taip mąstydami pasieksime, kad mūsų protas būtų laimingas.

Kartais manome, kad rytiečiai ir vakariečiai yra labai skirtingi žmonės ir kad jie labai skiriasi Dharmos požiūriu. Manau, tai yra didelė klaida. Nesame tokie jau skirtingi. Kas iš tiesų skiriasi – tai mūsų kalba. Tačiau nepaisant to, jūs taip pat kaip ir mes norite būti laimingi. Ir nenorite kentėti taip pat kaip mes. Tai visiškai vienoda. Visų religijų, – ar tai būtų krikščionybė, ar islamas, ar judaizmas, ar budizmas, ar induizmas, – tikslas yra pasiekti, kad žmogaus protas būtų laimingas. Manau, gerai yra manyti, kad visos šios religijos yra žmonėms, ir neskirstyti žmonių griežtai į rytiečius ir vakariečius. Tiesiog turime praktikuoti tą religiją, kuri mums patinka (pvz., jeigu tibetietis nori praktikuoti krikščionybę – gali ją praktikuoti). Geriausia yra praktikuoti tą religiją, kurią norime. Tačiau manau, kad turėti religinę tradiciją mums, kaip žmonėms, yra svarbu. Galbūt taip sakau todėl, kad pats esu religingas žmogus, bet iš tiesų manau, kad tai yra labai svarbu.

Daugelyje šalių žmonės sako, kad budizmas yra ne religija, o filosofija. Vertinant tokiu požiūriu, aš esu ne religingas žmogus, o filosofas. Kad ir kaip ten būtų, žmogus, kuris neišpažįsta jokios religijos, yra kaip žmogus, kuris neturi namų. Kai tokiam žmogui iškyla problema, ji gali jį privesti iki išprotėjimo ar savižudybės.

Įsivaizduokime žmogų be namų, kuris iš pradžių galbūt turėjo daug pinigų, bet juos išleido viešbučiuose, restoranuose. Pinigai išseko. Namų jis neturi. Jam šalta, jis alkanas. Neturėdamas namų, kur jis gali eiti?

Lygiai taip pat žmogus, kuris neišpažįsta jokios religijos. Iš pradžių, kol jo nespaudžia problemos, jis gali manyti: „Man nereikia jokios religijos.“ Bet kai problemos ateina, žmogus neturi, į ką atsiremti, ir gali būti, kad jis net nusižudys. Jei išpažįstame religiją, turime, į ką atsiremti.

Manau, jei esate geras žmogus, jums reikia religinės tradicijos ir jei esate blogas – tada ypač – jums reikia religinės tradicijos. Paprastai religingas žmogus neturėtų būti blogas – retai pamatysi religingą žmogų, kuris elgiasi blogai. Jau 2500 metų budizmas plinta po šį pasaulį, bet nėra nė vieno istorinio paliudijimo, kad budizmas žudytų ar keltų karus. Kitos religijos turėjo tokių problemų istorijoje.

Pavyzdžiui, neseniai buvo nužudytas Saddamas Husseinas. Jis buvo religingas žmogus ir tuo metu, kai jam buvo atliekama mirties bausmė, jo protas buvo stabilus. Jis sakė: „Jei turiu mirti dėl savo šalies, tai ir numirsiu, – Dievas žino, ar man reikia mirti. O jei dėl savo šalies turiu išgyventi – tai irgi Dievo valia, Jis težino, kaip turi būti.“ Paprastai, kai žmogų karia, jo veidą pridengia, tačiau S.Husseinas atsisakė tai daryti ir mirė kalbėdamas maldas. Jis nerėkė ir neatrodė, kad bent kiek bijotų.

Nesakau, kad Saddamas Husseinas buvo geras žmogus. Sakau, kad jei išpažįsti religinę tradiciją, ji tau tikrai padės, kai tave ištiks didelė bėda – kad ir kas tu būtum.

Dauguma jūsų esate jauni ir jums prieš akis ilgas gyvenimas. Jame bus visko – ir laimės, ir kančių. Jei susidurdami su visais šiais dalykais turėsite religiją, būsite laimingesni negu dauguma žmonių.

Pagrindinis visų šio pasaulio religinių tradicijų kelias yra ne kenkti, bet padėti kitiems. Kadangi esame žmonės, labai svarbu šią nuostatą išlaikyti.